Pabandykite užsimerkti ir įsivaizduoti kaip šiltą ir jaukų jūsų miegą paryčiais nutraukia aršus beldimas į duris, artimųjų klyksmai. Jūs dar nesuprantate kas vyksta, bet užmiegotomis akimis matote savo kieme okupantų kareivių būrį, kurie įsako kuo greičiau krautis mantą ir važiuoti su jais. Kur? Ar ilgam? ..kokį daiktą pirmą pasiimtumėte, palikdamas namus?

Taip prasidės būsima, šiuo metu kuriama dokumentinė juosta apie žmones, kurie, pažadinti paryčiais 1941-ųjų birželį, buvo išvežti taip toli, kad šiuo metu net Google žemėlapis beveik nepateikia informacijos apie tas vietas. Janos deltoje, toliausioje lietuvių tremties vietoje, atsidūrę žmonės išgyvenimui turėjo tik upę, jos vandenį ir žuvis, kurias reikėjo sugalvoti kuo pagauti, nes Janos deltą supanti skurdi, pelkėta amžino įšalo tundra nebuvo palanki nei įrankių susikonstravimui, nei namų statybai. Samanos, į ledą sustirusios durpės, keli rąstagliai ir didžiulis troškimas išgyventi - tai viskas, ką turėjo ten išlaipinti lietuviai.

Šiame filme bus parodyta išlikusi unikali, iki šiol nerodyta dokumentinė video medžiaga, kai du tremtiniai 1989 metais sugrįžta į tremties vietą pažiūrėti, kas ten išlikę, pagerbti ten žuvusius savo artimuosius. Julius Šagamoga ir Algirdas Antanas Šapauskas (šiandien abu jau amžiną atilsį) pasakoja savo jausmus, išgyvenimo aplinkybes. Beje, po tremties išgyvenimų jų likimai neatitolo, atvirkščiai, stipriai persipynė.

Janos deltoje nufilmuoti vaizdai ir tremtinių pasakojimas iškelia pačius giliausius klausimus, kuriuos užduodame sau ir šiandien - apie žmogaus stiprybę ir galią išgyventi atsidūrus ties mirties riba.

Dokumentinis filmas "Atgal į Šiaurės ašigalį"